Galia kvadratu, išvaizda kubu, automobilio paskirtis – n-uoju laipsniu! Daily-weekend-track-allroad drive Nissanas, pilotuojamas Gedimino Bakšio aka UNeX – vienas nedaugelio mūsų fotkinamų egzempliorių, kurie žiemą mato daugiau nei mūrines sienas ir metalinius garažo vartus.

Kas čia įdomesnio su šiuo Nissanu? Na, jis turbūt pagrįstai vadinamas kone tvarkingiausia ca’ške Lietuvoje. Sleepy eyes mod’as, Xenon’ai, mandravoti buferiai ir slenksčiai, išmesti valytuvas bei antena (kam jų reikia?) ir, svarbiausia, neseniai perdažytas. Na, gal nevisai neseniai (prieš 2 ar 3 metus), bet spalva dar toli gražu nepasidariusi “sovietinio grėblio raudonumo”, kaip kad būna pas kai kuriuos dvidešimt metų dažymo kameros nemačiusius Nissanus.

Kas čia dar? Pasakoti būtų daug ką. Gaila, reikėjo įrašyti patį UNeX’ą, pasakojantį apie savo mašiną ir įdėti filmuką – būtų paprasčiau. Tik kad video tektų žiūrėti keliasdešimt minučių.

Bet pabandyti trumpai nupasakoti – verta. Pradėkim nuo variklio: čia boost’ina T28 turba, kuriai padeda Apex’i oro filtras, ugnimi spjaudosi 65 mm skersmens custom made išmetimas, apkrovų nebijo Mahle stūmokliai, benziną paduoda 460 ccm purkštukai ir 255 lph Walbro kuro pompa, o kad kuro/oro santykis visąlaik būtų za****s, sužiūri Nistune ECU.

Nissano pakaboje – akivaizdus Apexperformance prom’as. Gedai, gal šitas gamintojas pasponsoriavo truputuką? Jau po kapotu esančių šios kompanijos detalių (intercooler’is, radiatorius, fenai ir t.t.) yra nemažai, o pakaboje… Sutrumpinai būtų galima pasakyti: coil’ai @ Co. Ka kurių pavadinimai, išvertus į lietuvių kalbą, skambėtų gana keistai, tad šeriam angliškus: rose jointed rear camber arms, rose jointed rear toe arms, rose jointed rear traction arms, rose jointed front tc arms (kopinta iš modlist’o, tad visus priekaištus dėl pastarojo sakinio gramatikos prašom adresuoti UNeX’ui).

A, dar pamiršom svarbius dalykus – stabilizatorius. Spėkit, kokios gi jie firmos..?

Deja. Stabilnikai šitame S13-uke – Whiteline. Nustatyti ant kiečiausios padėties! Kaip ir coil’ai. Turbūt.

Kas čia dar… A, interjeras! Patogus įsikibti ir nelabai patogus posūkiams ar valytuvams įjungti 50 mm išneštas Sparco vairas, Ksport lopšys ir 6!! taškų diržai, Megan Racing boost’o, tepalo spaudimo ir EGT gauge’ai.

Ratai – Gram Lights 57C 17 colių skersmens ir 8.5 colių pločio gale (priekyje – 7.5). Gražūs, dailūs, praktiški ir t.t. Deja – šitie ratai yra vasariniai, o žiemą naudojami “kažkokie kinietiški”. Bet atrodantys taip pat neblogai!

Ir vis dėlto vieną dalyką pamiršom. GALIĄ! 310 AG, 330 Nm prie 0.95 bar boost’o. Su ca’ške! Kuri, anot Gedo, po kapitalinio perrinkimo pravažiavo jau daugiau nei 50 tūkst. kilometrų. Visus – Lietuvoje visais metų laikais. Kai užskaitom!

Kažkada rodėm iš siaubiako pabėgusį ir plačiai prabėgusį golfuką. Dabar atėjo laikas kitam, visiškai kitokiam ir priešingam – Guoliui Gražuoliui iš svajonių šalies. Pora paveiksliukų ir pora klausimų – atsakymų.

-Kokia buvo pirmoji tavo mašina ir kada susidomėjai Volkswagenais?
-Pirmoji buvo BMW e30, bet laaabai trumpai. Supuvo galiniai stakanai nuo sportavimo.
Tad oficialiai pirmąja mašina laikau Golfą – buvo griebtasi plono šiaudo ir už pirmą algą ieškota ekonomiška mašina. Sužinojau, kad draugas parduoda 1.6 Golfą, “užparinau” tėvą, kad man jos tikrai reikia ir įsigyjau. Nebuvau su ja pravažiavęs net iki tol kol Regitroj jau ji priklause man – kažkuo šitas automobilis mane patraukė ir nebuvo svarbu, ar jis išvis važiuoja. Pamenu, jau tada buvo “belekoks” drop‘as (spėju, tas drop‘as ir buvo kabliukas visų tolimesnių mano darbų su ja). Beje, visa tai įvyko prieš 4 metus.

-Kodėl pasirinkai kone populiariausią modelį Lietuvoje – VW Golf? Ir kaip kilo idėja iš tautos automobilio padaryti vieną išskirtinesnių eksponatų visoje šalyje?

-Gan populiarus automobilis buvo vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl jį pasirinkau. Dalių pirkti pilna, tiek originalių, tiek taivanskų, tiek italskų ar kokių dar –alskų. Eksploatacija sakyčiau itin pigi ir lengvai įkandama 12-okui, studentui ar bedarbiui. Kuro atžvilgiu drįstu sakyti, kad auto nėra ėdri, kas būtent šiomis dienomis aktualu beveik visiems.

Padaryti tokį Golfą, koks jis yra dabar, nebuvo vaikystės svajonė. Būdamas 10-oku ar pan., pasakiau draugui, kad ko jau ko, bet ANTRO GOLFO aš niekad nevairuosiu. Ir še tau boba dešimtine, penkti metai jau lekia ir vis dar nesigailiu.
Dėl išsiskyrimo iš minios ilgai mąsčiau, būriau kavos tirščius, mojau burtų lazdelėm, kad sužinoti, kaip tai padaryti su tautovežiu. Ir visi burtai rodė visų kelių pradžią – internetą. Galvoju, turi juk nete buti kažkoks klubiukas. “Pagooglinus” Golf klubus, patį pirmąjį parodė Golf-Corrado klubą. Užėjau, patiko, sudomino…

Toliau beveik visas respect’as už esamą rezultatą manau turėtų eiti jiems, nes prieš prisijungiant prie šio klubo bendruomenės Golfas atrode maždaug taip: išblukusi raudona spalva, drop‘as, auksiniai ratai, neoniniai angelės akiniai (angel eyes), šviečiantys skirtingais atspalviais, lakuotos galinės lempos, tragiškai “niaukti” langai ir juosta ant priekinio stiklo nuo saulės, už kurią vis reikėdavo mokėti baudas. Taip, tomis dienomis stengiausi būti kitoks, bet kaip dabar supratau, aš kaip tik ir buvau ta dauguma, dėl kurios Golf mk2 ir yra susidaręs nekokią reputaciją. Bet… Kuom ji ne mašina?

-Kodėl susižavėjai euro style’u (mint’u, fresh’u, cool’u, etc.)?
-Na, manau mint‘as yra kur kas praktiškiau, iš jo visada suspėsi padaryti žiurkę. Du metus važinėjau su paprastu mk2, o ir pirkdamas Golfą rinkausi kuo mažiau supuvusį. Nebuvo nė minutės, kad pagalvočiau apie kažkokius dažymus ar pan., man ten “pievos miškas” buvo. Bet kažkaip šovė topinė idėja, kai pervažiavus per balą man sušlapo kojos!
Galvoju wtf? O pasirodo, atsidarė slenksčių “kantai”. Va tada ir prasidėjo…

Kam teplioti ir virinti slenksčius, jei galima pavirinti ir pateplioti visą mašiną? Mėnesį mąsčiau, ar keisti spalvą, ar ne (turiu omeny tokį keitimą, kai reikia perrašyti dokumentus). Tada su tėvo pagalba visgi nusprendžiau, kad paliksiu raudoną, bet tada dar apie mėnesį rinkausi “naują” spalvą, dėl kurios esu labai patenkintas. Vienu žodžiu, pradinė rekonstrukcija (paruošimas, virinimas, perdažymas) labai neskubant užtruko apie 4 mėnesius, užtat vieną birželio vakarą išlindau su shiny balls’ais!

Reziume, manęs rūdys nevež, jaučiu paranoją jų atžvilgiu.

-Važinėji su šiuo auto tarsi su Škoda (ir į darbą, ir į sodą), ar čia visgi “fun car’as”?
-Na, kaip čia pasakius, man Golfas yra kasdieninė mašina, tačiau į darbą važiuoju kaip i šventę, tai galima sakyti, kad jį naudoju kiekvieną dieną sekmadieniniais tikslais. Golfas nėra mano darbinis arkliukas, tačiau su juo labai smagu sukti mylias, tai – tarsi liga.

-Kaip reikalai su dugno detalėmis ir ypač priekiniu lip’u? Dažnai jie paragauja asfalto ar gulinčių policininkų skonio?
-Į lip‘ą nekreipiu dėmesio jau seniai, jis nemirtingas (gali nuimti, sulankstyti, įsidėti į kišenę ir nueiti, o prireikus vėl “užmesti” ant mašinos). Kur kas svarbiau yra nenuplėšt galinio balkio, benzo bako, duslintuvo, nepamesti karterio, šakių , stabilizatoriaus, slenksčių, ir aplamai dugno. Tačiau kai įgyji skills’ų, jau būni karalius – per 4 dėvėjimo metus kuo toliau, tuo mažiau randu neįvažiuojamų kelių, ir kuo toliau, tuo rečiau kažkur užkliūnu.

-Papasakok apie savąjį mint’ą. Kas jam jau padaryta, yra daroma ar bus gaminama ateityje?

-Manajam padaryta jau viskas. Na, nebent liko persiūti saloną pagal mano svajonę, tačiau ne dabartiniam kišenės turiniui tai skirta.

Pakeista viskas: kėbulo spalva, ratai (ne vienas komplektas), variklis (1.8 dabar), salonas, atnaujinta stabdžių sistema, pakaba. Žinoma, nėra ten priburta kosmosinių rodmenų kažkokių, bet visai neseniai viskas buvo pakeista naujom kokybiškom dalim – vienu žodžiu, refresh’inomės. Keista, bet kai pagalvoji, net stiklai visi pakeisti.

-Ir pabaigai – klausimas jau ne apie Golfus. Pasiliksi šitą egzempliorių, ar galvoje jau sukasi kažkas kito?
Šį golfą sugalvojau parduoti, nes, kaip ir minėjau, jam padariau jau viską. Galbūt išsisėmiau, o gal tiesiog TIK važinėti tampa truputį nuobodu. Dar šiuo metu su draugo pagalba restauruojam Jetta mk1, tad Golfas eina i antrą planą. Iš tikrųjų, jei norėčiau ir galėčiau, tai daug reikalų dar turėčiau su Golfu. Iš kitos pusės – jei niekam jo nereik ir niekas jo nenupirks, pavasariui bus šiokių tokių pasikeitimų: pilna GTI apdaila, originalūs slenksčiai su platesnėm plastikinėm arkom, garaže jau guli ir laukia įtalpinimo galinė Corrado dviejų vietų sėdynė su “staliuku” per vidurį (priekinės Corrado sėdynės jau apie metus pas mane puikuojasi), taip pat turėtų kiek padidėti AG skaičius.

Beje, dar apie sėdynes – vienintelis dalykas, kuris Golfe buvo neišbaigtas gamyklos – tai rachitinė sėdėjimo poza standartinėse “C” komplektacijos sėdynėse. Ypač aktualu asmenims virš 180 cm ūgio… Kaip ten sakoma? VOLKSWAGEN – DAS AUTO!

Ateičiai turiu minčių su VW Caddy 95‘ arba Golf mk3 cabrio: air ride‘as, euro style ir etc… Bet čia vėliau dar pasapnuosiu.

Kad čia – neeilinis eksponatas, supratom užmatę šitą veikėją šliaužiojantį Vilniaus gatvėse. Tikrąja to žodžio prasme – su keliais centimetrais iki žemės šito Golfuko dugnas braukosi praktiškai bet kurioje gatvėje. O padangų strech’as daro įspūdį – 165 plotis ant 9 colių ratų. Gal kas žinot, kur dirba montuotojai, galintys užmauti tokias padangas ant tokių ratų?

Bet apie montuotojus ir apie seilės varvinimus žiūrint į šitą aparatą – komentaruose. Dabar – interviu su jo savininku Gabrieliumi aka Gabiz!

-Kaip atradai kelią į VW pasaulį? Nuo ko viskas prasidėjo?
-Net nežinau… Visa mano šeima jaučia simpatijas Volkswagenams, o man sulaukus pilnametystės ir gavus dovanų tuo metu keturių spalvų Golfuką buvo kazkas TOKIO! Čia ir yra mano pats pirmasis automobilis.

-Golfai – gan populiarus ir sąlyginai atsibodęs automobilis Lietuvoje. Bet žiūrint į taviškį, nori nenori jis atrodo išskirtinai ne tik VW tarpe. Čia – vaikystės svajonė turėti taip padarytą auto, tiesiog noras kokiu nors būdu išsiskirti iš minios ar dar kas nors?
-Nei vaikystės nei ką. Šiaip susiklostė taip gyvenimas, kad tai pirmasis auto, o kai jis pirmasis, tai patys suprantat kaip būna… Jį įsimyli, visaip bučiuoji ir mašina patampa viena iš rimtesnių “panelių” gyvenime. Tiesiog susitaikai su ta mintim, jog nieko nepadarysi ir teks “apsiženyt” su ja.

Dėl noro būti isskirtiniu, tai bent jau man nėra to nei kiek. Tiesiog vartant užsienio puslapius užkabino tas rat’as mane ir pradėjau kažką ale to daryti, tik kad man dar toli iki rimto daikto šitoje srityje.

-Kodėl sužavėjo būtent rat’o stilius?
-Rat’as pasirinktas turbūt del to, kad asmeniškai man pačiam iki šiol neteko gyvai matyti to, kas visiems būtų “OHO”, tai ir nusprendžiau tai įgyvendinti ir išpildyti dalelę kažkokio savo noro… Va pavyzdžiui kolegos Lapės (apie jį – taip pat neužilgo, driftmag past.) stilius yra fresh’as, kuris leidžia varvint seilę. O mano – priešingas, jis skirtas pašiepti nusistovėjusius standartus.

-Čia – tavo daily car’as, ar kasdieniniam važinėjimui į darbą skirta kita mašina?
-Čia yra mano daily car’as. Bet kuo toliau, tuo labiau krypstu prie naujo auto pirkimo. Ar tai bus Wagenas – greičiausiai taip. Jau tampa žiauru važinėti iš reikalo su tokia mašina. Šitokio auto vairavimu gali mėgautis savaitgaliais arba darbo dienomis tik po 20h, kai tu mieste riedi 40 km/h ir niekam netrukdai… Ir tas važiavimas taip pat turi trukti neilgai, kad tu visad norėtum dar kartą atsisėsti į savo mašiną. Kuo toliau, tuo labiau užknisa kiekvieną dieną drožti ją per Vilniaus gatves…

-Su tokiu drop’u, atrodo, toli nenuvažiuosi. Bandei kada skaičiuoti, kiek kartų į dieną priekinis lip’as brūkšteli asfaltą?
-Lip’as nėra bėda, nėra tikslo skaičiuoti, kiek jis kabina. Jis kaip ir sudėvima detalė (kaip ir kaladėlės, silentblock’ai ir t.t.). Dugno detalės? Čia jau tyyylaaaaa…

-Dabar – apie patį auto, papasakok plačiau apie savąjį egzempliorių.
- Kas padaryta? Mhm… Pradedant nuo kėbulo ir baigiant važiuokle bei išskyrus variklio bloką…
Kėbulas modifikuotas į mados diktavimo pusę, važiuoklė – sudėti tik coil’ai, tad iki pilnos laimės dar daug ko reikia. Užmautos padorios “zapaskės” r13 (neblogos “zapaskės” 9 colių pločio, driftmag past.)… Praplatinos irgi madingai… Ištikrųjų pastoviai yra kažkas modifikuojama, nes tobulumui ribų nematau – gi pastovus daiktas pabosta, o kai jis visad keičiasi, tai ir mintys vis naujos ir vis sugalvoji ką nors dar nematyto…

Apie rimtesnius pakeitimus variklio srityje kažkodėl dar rimtai negalvojau, nes turbūt dar nespaudžia reikalas. Gal todėl, kad dar nereikia pastumti, kad važiuotų? Bet mintys jau kirba, kad ateityje dėsim kažką linksmesnio. Tik kada – nežinia…

Ne. Nevisi aukščiau išvardinti mod’ai yra mašinoje šiuo metu. Bet kai kurie jų – praeitis, kai kurie – dabartis, o kai kurie – netolima ateitis. O apie viską plačiau – tiesiai iš šio modelio vairuotojo, Martyno Pargaliausko aka Marchius, lūpų.

-Kokiu būdu ir kada patekai į autosporto virtuvę?

-Į autosporto virtuvę patekau per jos paradines duris. Užėjus vidun, pasiruošimui daug laiko neturėjau – reikėjo labai staigiai kepti pirmą blyną. Gavosi labai skanus.

Tiksliau – su keliais kolegomis sumanėme dalyvauti 2005 m. HORN Grand Prix Palanga 1003 km. lenktynėse. Iki tol mano visa patirtis buvo malimasis mieste greituoju būdu ir diskusijos autobanginių forume.

O čia viskas buvo daug rimčiau. Su teorija ir praktika supažindino Jonas Dereškevičius, fizikos dėsnių ribas patyriau taip pat su juo. Apleistą BMW 318, kuris išdidžiai buvo atlaikęs 1000 km. lenktynes jau 2001 m., o vėliau iki soties prisilenktyniavęs ralio trasose, perdarėme iš ralinio atgal į žiedinį. Rimtai pasitreniravome ir… Bendroje įskaitoje finišavome 21, o B2000 klasėje laimėjome antrą vietą!

Tada vėl į autosporto virtuvę žiūrėjau tik iš toli, kol 2009 m. pavasarį buvo užvesta mano Toyota Celica. Vėl pradėjau mokytis važiuoti ir dalyvauti mėgėjiškuose slalomuose.

-Tavo weekend car’as – Celica, o daily – Solara. Meilė Toyotoms?

-Mėgstu jas. Vienu metu dviejų žmonių šeimoje turėjome 4 Toyota automobilius. Dabar kiek mažiau.

Patinka japoniški automobiliai, tačiau tai, kad vis vairuoju Toyota markės mašinas, yra labiau atsitiktinumas. Kiekvienu gyvenimo atveju perkant automobilį, jam buvo keliami tam tikri reikalavimai ir taip nutiko, kad Toyota visada tuos norus atitikdavo geriausiai. Ar perkant sekantį vėl laimėtų Toyota – garantijos neduočiau.

-Kaip ir kada ši Celica atsidūrė pas tave?

-2003 m. ieškojau automobilio kasdienai. Norėjosi kažko sportiško, tad ruošiausi iš Civic persėsti į Prelude. Nelabai sekėsi kažką gero rasti, tačiau Prelude beveik nusipirkau – sumokėjau rankpinigius ir kitą dieną važiavau tvarkyti visų dokumentų. Deja, tada Prelude nuvažiavo 200 m. iki pirmos sankryžos ir ją įveikė ant trijų ratų, nes išsinėrė šarnyras, sulankstęs sparną ir t.t… Rankpinigius atsiėmiau, Prelude nebepirkau.

Tada pastebėjau daužtos, tuomet dar retai sutinkamos, Toyota Celica skelbimą. Nuvažiavau jos apžiūrėti. Radau vietinius Avižienių meistrus, jau išsidėliojusius apie ją įrankius kaip operacinėje ir besiruošiančius pradėti “ruošti pardavimui”. Pavažiavau su ja kelis šimtus metrų ir supratau, kad noriu jos – meistrai įrankius susirinko, o sukauptas dalis sudėjo į bagažinę.

-Kaip kilo idėja pabendrauti su Doggiu dėl automobilio patobulinimo?

-Su Romu (Doggy) susipažinom turbūt Toyota Celica klube. Tada 6 kartos Celicas Lietuvoje dar skaičiuodavome ant pirštų, tad su Doggiu greit radom bendrą kalbą. Jis tuo metu taip pat turėjo 6 kartos Celicą, kuri praėjo visus tiuningo etapus… Su jo patirtimi ir žiniomis kartu tobulinom ir manąją.

-Anksčiau Celica atrodė kiek kitaip – buvo labiau pussy magnet’as negu performance car’as. Papasakok apie “pirmąjį” šio automobilio tuningo etapą.

-Iš tikrųjų turbūt būtų galima išskirti tris šio automobilio tobulinimo etapus. Pirmas, tai standartiniai pirmieji žingsniai – sportinis oro filtras, tiesioginio išmetimo sistema. Na ir vieną savaitgalį su Romu padirbėjom iš peties – prikrovėm į Celica toną audio aparatūros, viską išklijavome vibroakustine mastika, porolonu ir t.t… Salone tapo tylu kaip Mercedese, bet varganas 115 Ag varikliukas gavo tįsti daug papildomo svorio.

Lyg dar to būtų negana, atėjo metas antram etapui – automobilio išorei. Su Doggiu apsitarėme, ką reiktų daryti, o tada palikau ją visą Romo globai. Kadangi tuo metu kasdienai jau turėjau Avensis, tad su šiuo etapu neskubėjome. Gimė nauji bamperiai, slenksčiai, dar keletas smulkmenų, visą perdažėme, padažėme interjero detales, sudėjau 7 kartos Celica sėdynes ir… Projektas “all show – no go” buvo beveik baigtas.

Brendo reikalas trečiam etapui. Reikėjo, kad ne tik gražiai atrodytų, tačiau dar ir važiuotų.
Keliai buvo du: arba variklio swap’as, arba turbo sistemos statymas ant esamo. Ką daryt?
Pasirinkau abu kelius – su Romu rankiojome dalis turbo komplektui ir ieškojome 3S-GTE variklio swap’ui. Jau prikaupus reikšmingą kiekį dalių esamo 7A-FE variklio tobulinimui (kaltiniai stūmokliai ir kitas gėris) pasitaikė beveik naujas 3S-GTE variklis, šviežiai išluptas iš Toyota Caldina GT4 (kodėl Sharanas neturi 4WD ir 250 AG?) automobilio Japonijoje. Nusipirkau ir pasidėjau į garažą, vos ne keliems metams… Po truputį rankiojau reikalingas dalis, kol ryžausi pradėti swap’ą. Tada Celica vėl emigravo į Prienus.

-Kiek laiko vyko visas 3S-GTE swap’inimas? Su kokiais sunkumais susidūrėt begamindami praktiškai naują automobilį?

-Swap‘o reikalai pajudėjo 2007 m., o pilnai pabaigta buvo 2009 pavasarį. Užtruko. Tačiau nelabai ir skubėjome. Prie projekto teko padirbėti labai nemažam būriui savo srities specialistų, o jie visi be darbo nesėdėjo… Tad atlikus vieną etapą, tekdavo nemažai lukterti eilėje, kol darbai pajudėdavo toliau.

Reikalų buvo išties nemažai. Vos ne kiekvienas mazgas vertas paminėjimo, tačiau pasakoti apie viską užtruktų labai ilgai…
Nemažai laiko pareikalavo elektrinės dalies sutvarkymas – įdiegus visą naują variklio “pravodkę” ir pastačius MegaSquirt 2 ECU Unlimitui dar teko nemažai prie jo paplušėti, kad kompiuteris susikalbėtų su naujos kartos 3S-GTE varikliu.

Kadangi visi 3S-GTE varikliai statomi į keturiais ratais varomus automobilius, tad iššūkis buvo ir prie šio variklio prilipdyti pavarų dėžę, sukančią tik du ratus. Kad būtų galima pastatyti iš JDM Celicos SSII išluptą dėžę, teko gaminti keraminę sankabą pagal specialų užsakymą. Pirmoji, pagaminta eksperimentuojant su kokių 4-5 automobilių sankabos dalimis, buvo nusukta nuvažiavus kokius 2 km. Antroji – keraminė, puikiai laiko iki šiol.

-Celica – toli gražu nestandartinė: koks jos modlist’as?

-Esamas modlist‘as:
7A-FE variklis pakeistas į 3S-GTE (IV gen. iš JDM Caldina ST246, standarte 256 hp + 324 Nm)
Pavarų dėžė e56 su blokiruote
Pusašiai su granatomis nuo SSII Celica
Custom keraminė sankaba
MegaSquirt 2 variklio valdymas
Walbro 255lph kuro siurblys
Greddy Boost gauge
Greddy BOV
Greddy Profec B Spec II EBC
Turbo timer
Apex Power Intake Air filter
FMIC
Tiesioginis išmetimas
Priekiniai stabdžiai nuo Celica GT
Ferrodo 5.1 stabdžių skystis

Toliau:
OZ Racing Superturismo WRC 17” ratai
H+R Sport spyruoklės
Nardi vairas
Bimarco Expert sėdynė
Sparco 5 taškų diržai

Pusė salono išrinkta (rezervo dar liko)
Bamperiai, slenksčiai ir visi kiti interjero/eksterjero nukrypimai nuo standarto – JDM Art / DCw

Kokie dabar tikslūs būtų skaičiukai – nepasakysiu, bet turėtų būti maždaug 290 AG ir 360 Nm.

-Celicą turi gana ilgai. Galvoji pasilikti prie jos ar yra minčių apie kokį kitą modelį?

-Čia nėra vienareikšmiško atsakymo. Matyt artimiausių keletą metų nesiskirsiu su šiuo automobiliu, tačiau giliai širdyje jaučiu, kad šeimos auto ūkyje dar trūksta STI ar EVO. Pagyvensim pamatysim.

-Autorenginiai – kuriuose teko dalyvauti šiemet?

-Šiemet – bent po porą lėtuminių slalomų, per mėnesį vykstančių aplink Vilnių bei greituminiai slalomai Rukloje, vienas kitas ratas Bukiškių trasoje.

-Na, o pabaigai – ateities planų wishlist’as.

-Coils + Camberplates
Stabdžių sistemos perdarymas
Celica GT4 kapotas ir aušinimo sistemos tobulinimas
Lankai

Dėl renginių – planai panašūs kaip ir šiemet, tačiau jei su automobilio tobulinimu viskas judės pagal planą – norėčiau važiuot Fast Lap‘e ir su Kačerginės trasa susidraugaut.

Šįkart aprašom Mitsubishi! Bet neapsigaukit – čia ne koks eilinis Evo, kokių gatvėse nors šakėm krauk. Nors išoriškai jis gal ir neatrodo labai išskirtinai, jo viduje tūno galingas japoniškas žvėris. Ypač raumeningas auto, valdomas dantisto, nespjaunančio į jokias žiedines lenktynes – Jono Poškaus.

O turinčiu “sveikatos” daiktu šitas mitsas gali būti vadinamas ne be reikalo – Garrett GT30 turba + 2 barų slėgis duoda šiam daiktui 545 AG ir 560 Nm. Aišku, be 780 ccm. purkštukų, Walbro 255 lph. kuro pompos ir visokiausių kitų mod’ų šitie skaičiai būtų nepasiekiami.
Na, verta gal paminėti, kad variklio vidus: stūmokliai bei švaistikliai yra kaltiniai, o vožtuvai, velenėliai ir kitas smulkesnis stuff’as – taip pat aftermarket’iniai. Kadangi dabartinė GT30 šiuo metu kaip ir “out of coverage”, gal kitąmet iš šio bolido sulauksim AG skaičiaus su 6 priekyje?

Bet apie šios žiemos patobulinimus pranešim kitąmet. Dabar – pora žodžių apie šios mašinos išorę. Kurioje dėmesį atkreipia “lietnykai” – be šių 18 skersmens ir 8 colių pločio Enkei RPM2 ratų galingasis Evo būtų tarsi… Hot Road mašina be vinyl’o ar buferių iš Need For Speed? Na gal ne. Ratų šis Evo turi ir daugiau – kitas komplektas – taip pat 18 skersmens, bet jau 9.5 colių pločio Rays Volk Racing TE37.
Be ratų, aftermarket’inis čia tik vienas dalykas – reguliuojamas APR Racing spoileris. Dzin išvaizda, svarbu performance!

Na ir žinoma – kaip gi nepaminėsi pakabos. Tein Super Racing coil’ai, Cusco galinis reguliuojamas stabilizatorius, priekiniai Performance Friction stabdžių diskai, armuotos visos stabdžių šlangelės. “Fast Lap” setup’as, keičiamas greičiausiai kiekvienoje trasoje – žiedas visgi ne driftas, čia pakabos reguliavimas gerokai svarbesnis siekiant gero rezultato.

Toliau – vidus. Viskas padaryta taip, tarsi būtų galima gražinti šį Evo atgal į eilinį automobilį: Cusco surenkami saugos lankai, OMP sėdynė, Sabelt 6 taškų saugos diržai. Ir keletas “laikrodžių”, rodančių turbinos bei kuro slėgius ir exhaust’o temperatūrą.

Na, o ką su šiuo mitsu yra padaręs jo savininkas J. Poškus – niekam ne paslaptis. Jis yra šių metų “Fast Lap” bendros įskaitos čempionas! Taip pat jam priklauso trečias geriausias šiemetinio “Fast Lap” laikas, parodytas per tokias lenktynes Kačerginėje – 1.21:246 min. Geriausias jo laikas per treniruotes – 1.20:7 min. Na, o ką gali jo Mitsubishi, prieš porą mėnesių parodė Robertas Kupčikas. Jo vieno rato laikas Kačerginėje – 1.18:4 min.

Gal kas žino kitą gatvinę mašiną, kurią valdytų lenktynininkas mėgėjas ir su ja važiuotų ~1.20 min. Nemumo žiede?

Tačiau apie patį BMW, įvairius Vilou pomėgius bei apie jį patį – naujoje aprašymo formoje Auto skiltyje – interviu!

Pradžiai – trumpai apie save (vardas, pavardė, nick’as, metai, patirtis autosporte ir pan.).

Esu Vilius Paulauskas, nick’as – Vilou. Man 20 m., o autosportu domiuosi jau seniai – dalyvauti jame pradėjau prieš 3 metus, kur mane patraukė driftingas. Tada nusipirkau senutę “chuligankę” be variklio, į ją įdėjau 2,5l motorą ir būdamas 17 metų sudalyvavau “Driftingo Čempionate” – tai, galima sakyti, buvo mano pirmas debiutas autosporte.

Tačiau tada, nespėdamas vytis greitai tobulėjančio driftingo automobilių parko, kartas nuo karto sudalyvaudavau greituminiuose slalomuose, kur tokio aukšto lygio mašinos paruošimas nėra būtinas. Ten sekdavosi – ne kartą esu papildęs apdovanojimų lentyną naujomis taurėmis už prizines vietas tokiose varžybose.

Kada ir kodėl prisijungei prie “BMW Fanų”?

Kadangi visada patiko BMW automobiliai, o ir važinėjau su tokiu, patraukė “BMW fanų” veikla. Viena prisijungimo priežasčių – šis klubas gan stipriai susijęs su autosportu. O pagrindinė – tai suvienija BMW mylėtojus!
Įvairūs meet’ai, slalomai, bendri pasivažinėjimai – tai buvo tas ko man reikejo! Oficialiu “BMW Fan” nariu po stiprių krikštynų (kurių pakartoti tikrai nenorėčiau) tapau palyginti neseniai – 2009 metų rugsėjo 5d.

Kur dalyvavai šiemet, kokiuose renginiuose dažniausiai galima tave sutikti?

Šie metai buvo ne išimtis – daugiausia dalyvaudavau greituminiuose slalomuose, kur adrenalino pasikrauni ne ką mažiau nei driftinge. Buvau nusprendęs, kad nedalyvausiu šiemetiniame “Driftingo Čempionate”, tačiau galimybei pasirodyti finalinėje kovoje “Urmo” bazėje visgi neatsispyriau. Tačiau dar kartą supratau, kad mano “vargingi” 250 AG neleidžia kaip lygus su lygiu varžytis prieš daugumą dalyvių…

Žiemą gal irgi dalyvauji kokiose nors varžybose?

Žiemą iki šiol niekur nedalyvaudavau, tačiau labai traukia žiemos trekai. Juose šiais metais mane greičiausiai bus galima sutikti.

Na, gal jau užteks apie tave patį – pereinam prie mašinos. Papasakok plačiau apie savo E36!

Tai – BMW E36 325 turbo. Modlist’as nėra labai didelis, jį netgi būtų galima pavadinti mėgėjišku.
Kas susiję su varikliu, nestandartiniai jame šie dalykai: kkk27 turbina, didelis intercooler’is, 76 mm. oro vamzdynas, 76 mm. laisvas išmetimas, Audi S2 purkštukai, įdėtas wastegage.
Pakaba: ekscentriniai m3 silentblock’ai, reguliuojami atraminiai, padidintas vairo išsukimas, coil’ai, “rastafkės” po 2,5 cm., galiniai pilnaviduriai silentblock’ai, LSD, sutvirtinti reduktoriaus tvirtinimai.
Salone – Sparco Sprint sėdynės bei hidraulinis rankinis.
Išorėje: karboninis kapotas, M3 GT galinis spoileris, M3 galinis difuzorius bei priekinis bamperis, o pats automobilis nudažytas balta matine spalva.
Visų šių mod’ų pagalba šiame BMW veisiasi 250 AG ir 310 Nm.

Teko girdėti, kad slalomus/kalnų lenktynes mėgsti labiau nei driftą. Tai tiesa? Ir jei taip, kodėl?

Na, taip. Iš tiesų greituminiai slalomai labai mane traukia – kaip ir sakiau, adrenalino juose gali pasikrauti ne ką mažiau nei drifte!

Prieš kelias dienas pasirodęs desktop’as greičiausiai sudomino ne vieną Driftmag’o skaitytoją… Tad, enjoy this – Mazda Mazdaspeed Miata (o gal Mazda Miata Mazdaspeed, neesmė)! “Pašustrinta” Mazda – žinoma nebent šios markės gerbėjams. Arba pamišusiems dėl RWD ir Cabrio derinio, kaip kad šio automobilio savininkas.

Šita Mazda – neeilinė. Mazdaspeed čia irgi ne šiaip sau. Tai – ne lipdukas, ne koks Mazda mėgėjų klubas ar pan. Mazdaspeed pavadinimas – tai tarsi M raidė prie BMW serijos, TRD Toyota mėgėjams, o Nismo – nissanistams. Trumpai tariant – gerokai “kietesnė” Miata versija.

Kuom ji skiriasi nuo paprastos Miatos? Turi turbiną, blokiruotę, trumpą 6 bėgių greičių dėžę, storesnius už standartinius stabilizatorius, daugiau įvairių kėbulo sutvirtinimų. Ir, žinoma – kitokios lempos, buferiai ir dar daug įvairiausių kėbulo detalių.

Pirmose eilutėse buvo užsiminta, kad šio automobilio savininkas – Cabrio RWD mėgėjas. Žinot daugiau tokių automobilių? Honda S2000? Teisingai! Šitoks aparatas irgi yra Jono garaže! Gal daugiau tokių? Gandai sklinda, kad kažkuri iš dabartinių mašinų (Miata arba S2k) iškeliaus į kitas rankas, o jos vietą užims kitas galu varomas kabrioletas bei dar koks nors kasdien važinėti tinkamas daiktas. Visgi didžioji dalis žmonių vairuoja automobilį, talpinantį daugiau žmonių, nei abi Jono mašinos kartu sudėjus…

Lyg negana būtų turėti vieną iš penkių tūkstančių egzempliorių (šitoks automobilis panašiu kiekiu ir buvo išleistas, o juodų – vos 200), Jonas dar sugalvojo Mazdą kiek patobulinti: įdėjo didesnį intercooler’į, perdarė oro įsiurbimo bei išmetimo sistemas, prijungė mechaninį turbinos slėgio reguliatorių (vietoj standartinių 0.5bar, dabar – 0.7bar). Taip pat: BC coilover’iai, Stack boost gauge, TurboXS RFL bov’as, Sandtler homologuota sėdynė su 3 taškų Sabelt diržais ir dar daug visokiausio modlist’ui tinkamo stuff’o.

Mašina kol kas naudojama kaip daily-drive. 200Ag, tenkančių galiniams ratams, kasdienai… Visai nieko automobilis važinėjimui į darbą! Visgi yra planų ir kokiam slalome sudalyvauti – tai kol kas tik laiko klausimas. Tik kad gyvenant Kaune, slalomas neretai vyksta gatvėse.
Nors su tokiu drop’u slalomuot greičiausiai tektų ne tik Kaune ar Lietuvoje…

Porą žodžių galima ir apie ratus paminėti – 8 colių pločio, R16, ET0. Išnešimas įspūdingas! Tvirti, nesunkūs, gražaus dizaino – ko dar reikia? Pavadinimo! Tačiau jis čia – nežinomas. Tiesiog japoniškų ratų kopija, parsiųsta iš JAV. Beveik kaip Rota…

Greičiausiai įstrigo pirmoje nuotraukoje gale kabantis žaisliukas? Čia – mašinos įvaizdžio dalis, skirta naudojimui, jei sugestų Miata, arba tiesiog praeivių šypsenų padidinimui (jų, pamačius šitą automobilį, išties nemažai). Automobilis – fun car’as, stiliais bei panašiais dalykais neaprėmintas, tiesiog lengvas, mažas ir piktas. Ir kažkiek atspindintis patį savininką.
Kaip Jonas pasakytų: “Top down FTW”!

Ant automobilio kabėjo raudoni garažiniai numeriai. Buvau įsitikinęs, kad Lietuvoje jis tikrai neliks, greičiausiai bus suremontuotas mūsų auksarankių ir išvežtas kokiam nors vokiečiui į kolekciją. Mūsų visų laimei — klydau.


Iš tikro tai yra Nissan’as. Nissan S30. Japonijos rinkoje vadinamas Nissan Fairlady Z. Kitose rinkose žinomas kaip 240Z (o vėliau išleisti modeliai — 260Z bei 280Z). Tai pirmasis Z klasės atstovas. Gamintojas išleido dviviečius sportinius automobilius bei 2+2 coupe. Būtent šitie Datsun’ai buvo gaminami nuo 1969 m. iki 1978 m. Turėjo trijų tipų variklius: 2.4 L (L24) 150HP, 2.6 L (L28) 162HP bei galingiausią 6 clinidrų eilėje 2.8 L SOHC ~170-180HP.


Driftmag komanda turėjo progą susipažinti su šia klasika artimiau. Šis Datsun’as pagamintas 1971 metais. Buvo eksplotuojamas JAV, Kalifornijoje. Kastytis, šio automobilio savininkas, jį pirko 2007 m. rudenį aukcione internetu. Tai buvo neplanuotas žingsnis, automobilis buvo nupirktas per vieną vakarą. Patys geriausi ir sėkmingiausi pirkimai turbūt visada būna neplanuoti. 

Kastytis automobiliais domisi ne tik akimis, bet ir rankomis, jau labai seniai — nuo 1980 metų. Tiesa turi ir dar labai giminingą aistrą — motociklus, tačiau šiame įraše ne apie tai. Jau tris dešimtmečius kišantis nagus prie automobilių šiandien lietuviams gali parodyti įspūdingą modelį. Mašina buvo nupirkta daužta, detalės tiesinamos, kai kurias reikėjo pakeisti, tad teko siųstis iš užsienio. Manau suprantama kodėl… 

Prie automobilio dirbo pats Kastytis, tačiau sulaukdavo pagalbos ir iš kitų meistrų. Tokį modelį išties baisu patikėti kažkam nepažįstamam. O be to juk pačiam taisyti tokį automobilį ir dar žinant, kad daraisi sau, o ne kažkam — žodžiais nepaaiškinamas malonumas. Tuo labiau, kai turi rankas. Kadangi toli gražu ne viskas yra pataisoma, kelias detales teko pirkti, tai galinis žibintas ir priekinis posūkis. Detalės randamos tik aukcionuose ir automobilis jomis tobulinamas nuolatos. Galinis spoileris, blokiruotė ir galybė smulkmenų. 

Iš JAV automobilis atkeliavo taip pat ne visiškas stock’as. Buvo pakeistos įsiurbimo ir išmetimo sistemos, dujiniai amortizatoriai, spyruklės, storas stabilizatorius, didesnis radiatorius, aušinamas aliuminins karteris. Variklis 2800 kubinių centimetrų darbinio tūrio, penkių laipsnių pavarų dėžė.


Kai kurios detalės manau labai logiškai susijusios su buvusia gyvenama vieta. Kalifornijoj klimatas kiek kitoks.



Datsun’as ištraukiamas į dienos šviesą tikrai ne tik paradams, parodoms ar per gimtadienį. Kastytis juo išvažiuoja gan dažnai, netgi, sakyčiau, use’inamas kaip dailycar’as kartais. Kaip pats savinininkas pasakoja, 240Z teikia patį tikriausią vairavimo malonumą. Automobilis varomas galiniais ratais, neturi nei vairo stiprintuvo, nei ABS sistemos. Apie elektronines stabilumo sistemas turbūt savaime aišku, kad neverta nė kalbėti. Komforto jame irgi nedaug. Bet tai ir teikia visą malonumą. Galingas variklis, aptakios formos, automobilis puikiai jaučiamas vairuojant. Nors šis kūrinys ir ne pirmos jaunystės, bet pasiekti 200 km/h greitį jam sunkumų nesukelia.



 Lietuvoje tokių modelių yra vos keli. Netgi pats Kastytis turi dar vieną tokią, tačiau prie jos reikia dar dirbti. Dar vienam modeliui yra jau išvirintas kėbulas, bet kolkas tik tiek žinių. 



Ir kas gi sakė, kad pilka spalva – nuobodi? Tokiam žmogui drąsiai galima rodyti Giedriaus Rudžiansko (aka Giegus) Nissano nuotraukas – jose pilka spalva toli gražu neatrodo nuvalkiotai ir neįdomiai. Netgi atvirkščiai, po šios publikacijos ne vienam žmogui pilka tikrai taps svajonių spalva…

Automobilio spalvinis pasirinkimas – ilgai neplanuotas ir nemodeliuotas dalykas. Be pilkos, Giegus galvojo Nissaną dažyti žalsvai ruda spalva. Tokia, kokia dabar išgražintas Jarik’o Nissan S14a vidus (apie jį taip pat laukite rašinio bei fotosesijos). Kitų pasirinkimų, anot Giedriaus, nebuvo. Atrodo, visiems jau pabodo balti ir juodi bolidai – į Lietuvą ateina naujų atspalvių era!

Aerografija ar lipdukai – jų šiame automobilyje nebus. Na, tik privaloma reklamos schema Driftingo čempionato dalyviams. Gal po tokio tipo „karinių“ spalvų automobiliuose atsiradimo kariškiai atidarys civiliams Ruklos aerodromą? Šis autosporto sezonas tikrai nepilnavertis be šios vietos…

Na, bet gal jau užteks apie šio automobilio spalvas, kurios išties įspūdingos ir netradicinės. Verti paminėjimo ir šios mašinos ratlankiai – priekyje 9 colių pločio, gale – 10. Išnešimas – atitinkamai -17 ir -8. Ypač rekomenduojama įsiminti šį automobilį „Takata“ produkcijos gerbėjams. „Go for Green“ – Giedriau, jau gali už reklamą prašyti naujų „Takata“ diržų!

Sekanti dalis – automobilio variklis. Tiesa, šią žiemą čia nieko įspūdingo nenuveikta. Na, nebent vienas dalykas – žaliai nudažytas vožtuvų dangtelis, tai kone didžiausias patobulinimas šiemet variklio srityje. Kiti „mod’ai“ – guolinė turbina, didesnio pralaidumo purkštukai, Nistune ECU, dar vienas kitas mažiau žymus “upgrade’as”. Trumpai tariant, motoras šiame Nissane – labai arti standartinės SR20DET komplektacijos.

Nors motoras čia – kone „stock’inis“, su kėbulu padirbėta iš širdies. Pervirintos visos kėbulo siūlės (tokiam darbui ryžtasi tikrai retas automobilių mėgėjas), privirintos „rasporkės“ priekyje ir gale, pakelti galiniai „stakanai“. To tikslas – galimybė turint žemą automobilį pilnai išnaudoti amortizatorius. Du privalumai viename: turi neaukštą mašiną ir pilną amortizatoriaus eigą. Kokia to nauda, galėsime įsitikinti sezono metu.

Na, o šio trumpo rašinio pabaigai – Giedriaus garažo vaizdelis. Jame – kalnas padangų bet kurioms akims. Išskyrus drifterius – pasak Giegaus, tokio kiekio padangų užtektų ne daugiau nei porai tokių savaitgalių kaip kad praėjusiais metais buvo Šiauliuose. Gal drifteriams neužilgo reiks ne tik priekabų automobiliams vežti, bet ir atskiros priekabos padangoms?

Turbininių e30-ukų dar galima rasti, tačiau tokių kaip šis – vargu. Nors ir taip netrumpas automobilio „modlist’as“ žiemos metu pasipildė nedaug, šis automobilis kartu su jį vairuojančiu Andriumi Šlajumi išlieka vienu Driftingo Čempionato favoritų.

Įmontuoti didesnio pralaidumo purkštukai, nauja išmetimo sistema, pakeista turbina (dabar ji – KKK k27). Automobilio kompiuterio suprogramavimas, įmontuoti saugos lankai. Pirmame sakinyje – jau padaryti darbai, antrajame – netolimos ateities planai. Tiesa, prie pastarųjų reikėtų prirašyti ir planuojamą sparnų padidinimą. Po to gal seks platesni ratlankiai? Dabartinių 8.5 colių pločio gali ir nepakakti arkoms užpildyti…

Kaip jau minėta anksčiau, automobilio „modlist’as“ – netrumpas. 2.7 litro variklis, k27 turbina, 76mm pločio išmetimo sistema, FK „coil’ai“ priekyje, Koni amortizatoriai gale, reguliuojami stabilizatoriai bei išvirtimas. Čia – gerokai sutrumpintas e30-uko patobulinimų sąrašas. Prie jo verta paminėti ratlankius – BBS RC bei AC-Schnitzer 17 colių skersmens ratai. Abiejų plotis – atitinkamai 8 bei 8.5 colio.

Tolimesnės ateities planai šiam automobiliui yra neaiškūs, tiksliau sakant – jie net neegzistuoja. Strim’as sako negyvenantis tolimais planais ar svajonėmis ir galvojantis tik apie šį sezoną. Ir išties, įgyvendinus norimus planus, šis e30 jau taptų retu egzemplioriumi ne vien Lietuvoje. Nors kas paneigs, kad jis toks nėra jau dabar?