S13 – vienas populiariausių „drift car‘ų“ tiek Japonijoje, tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Tačiau šio automobilio istorija ir skirtingos jo modifikacijos bei kėbulo tipai neretai tampa aštrių diskusijų vinimi – tačiau tikiuosi, kad nuoroda į šį straipsnį padės išspręsti nemažą dalį ginčų.

Taigi, visų pirma verta pradėti nuo skirtingų S13 modelių. „P“, „R“ ir visos kitos raidės ir skaičiai – ką gi jie reiškia? Norėdami išsiaiškinti, skaitome toliau.

„P“ – SR serijos variklis, „R“ – hečbeko kėbulas. Tad, kryžminant visas raides, gauname tokius automobilius:

S13 – Nissan Silvia (JDM, 1988-1989m.) su CA serijos varikliu arba Nissan 240SX (USDM, 1989-1994m.) su KA serijos varikliu.

RS13 – Nissan 180SX (JDM, 1989-1990m.) arba Nissan 200SX (EUDM, 1988-1993m.) su CA serijos varikliais, arba Nissan 240SX (USDM, 1989-1994) su KA serijos varikliu.

PS13 – Nissan Silvia (JDM, 1990-1993m.) su SR serijos varikliu.

RPS13 – Nissan 180SX (JDM, 1991-1998m.) su SR20DET varikliu.

Sil80 – Nissan 180SX + Nissan Silvia S13 priekis (JDM, 1998m.) su SR20DET varikliu.

Yra dar keli modeliai, kurie buvo kryžminami tik Nissanų savininkų tarpe:

Sil40 – Nissan 240SX + Nissan Silvia S13 priekis.

S13.4 – Nissan RS13 + S14 priekis.

S13.5 – Nissan RS13 + S15 priekis.

Onevia – S13 Silvia + 180SX priekis.

Tačiau nesuklysite teigdami, kad čia paminėtos toli gražu ne visos įmanomos konversijos – jų yra gerokai daugiau, o čia paminėtos tik dažniausiai sutinkamos. Na, o toliau – kai kurių modelių istorija ir gamybos etapai.

Tad, pradžiai – Nissan Silvia S13. Pirmasis Silvia modelis, kai šis vardas pradėtas taikyti tik Japonijos rinkoje pagamintiems automobiliams – europiniai modeliai nuo šiol žinomi kaip 200SX, skirti Šiaurės Amerikos rinkai – 240SX. Pradėtas gaminti 1988 metais, 1989-aisiais sulaukė kolegų – ant tos pačios bazės sukurtų hečbeko 180SX bei kabrioleto Silvia modelių.

Tiesa, pastarasis nebuvo sėkmingas – visų pirma, dėl savo didelės kainos. Didelis kabrioleto svoris taip pat nesiderino su sportišku Silvia stiliumi – jis svėrė maždaug šimtu kilogramų daugiau nei Silvia kupė. Tai lėmė, kad kabrioletas buvo ne itin populiarus. Tiesa, jo gamybos Nissan vadovai nutraukti nesiryžo – ji buvo baigta kartu su kupė kėbulo automobiliu 1993 metais.

Nissan S13 yra vienas pirmųjų automobilių, kuriuose buvo pritaikyta daugiasvirtė galinė pakaba, iki tol matyta tik konceptiniuose modeliuose – tokiuose kaip Nissan MID4.

Kaip papildoma įranga taip pat buvo siūloma HICAS-II visų keturių vairuojamųjų ratų sistema. 1990 metais ši sistema buvo gerokai patobulinta ir įgavo naują pavadinimą – SuperHICAS. Ir, žinoma, kokia gi galu varoma mašina be riboto praslydimo diferencialo (LSD)? Šis atributas perkant Silvią taip pat buvo siūlomas kaip papildoma įranga.

Iki 1990 metų vidurio Silvios buvo parduodamos su CA serijos varikliais: atmosferiniu CA18DE (131ag) ir turbininiu CA18DET (166ag). Po to sekė SR era ir nuo tų metų S13 Silvios tapo kiek galingesnėmis: SR20DE (140ag) ir SR20DET (205ag) nuo 1991 metų buvo vieninteliai varikliai Silvia gamoje iki pat gamybos pabaigos 1993-iais.

Transmisijų pasirinkimas perkant „silviją“ nebuvo didelis: pirkėjas turėjo rinktis arba 3 pavarų automatinę, arba 5 pavarų mechaninę greičių dėžę.

Sekantis modelis – Nissan 180SX (arba 200SX Europos rinkoje ir 240SX – JAV). Tačiau dabar plačiau apžvelgsime tik „JDM‘inius“ Nissanus – nes Europoje ir JAV RS13‘ukai buvo gaminami be didesnių permainų ir, palyginti, neilgai – tik 5 metus, kai Japonijoje – netgi 10.

Pirmieji Nissan 180SX buvo dviejų modifikacijų: Type I ir Type II. Didžiausias jų skirtumas buvo tas, kad renkantis Type II kaip papildoma komplektacija buvo siūloma HICAS II sistema. Visos versijos buvo su turbininiais CA18DET (175ag) varikliais ir su 5 pavarų mechanine arba 4 – automatine greičių dėžėmis

Antrasis Nissan 180SX leidimas, pradėtas 1991 metais, turėjo kelis esminius skirtumus, palyginus su pirmuoju: visų pirma, naujasis variklis – SR20DET, turintis 205ag. Kartu su galingesniu varikliu buvo patobulinta ir stabdžių sistema bei pradėtas montuoti LSD. Taip pat buvo kiek pakeistas priekinis buferis bei atlikti keli patobulinimai interjere.

1992 metų sausį rinkoje pasirodė dar viena 180SX modifikacija – Type III. Į papildomos įrangos sąrašą buvo įrašyti elektroninė klimato kontrolė bei CD grotuvas.

1994-ais Type I, Type II ir Type III modifikacijos buvo pakeistos į dvi: paprastą Type R ir Type X, turinčią daugiau papildomos komplektacijos pasirinkimo galimybių. Visgi pats automobilis nebuvo patobulintas.

Dar vienas „face-lift‘as“ pasirodė 1995 metais: tada Nissane atsirado vairuotojo oro pagalvė, buvo pakeisti ratlankiai ir dar kelios nežymios smulkmenos.

Paskutinysis 180SX patobulinimas pasirodė 1996 metų antroje pusėje: tada buvo išleista dar viena jo komplektacija, Type S. Esminis jos skirtumas nuo kitų – atmosferinis SR20DE (140ag) variklis.

Pagrindiniai to meto patobulinimai buvo kosmetiniai: pakeistos galinės lempos, priekinis buferis, ratlankiai bei interjeras. Kiti „upgrade‘ai“ buvo nežymūs, pagrindinis jų – vairuotojo šoninė saugos oro pagalvė.

Type R ir Type X modifikacijos turėjo tuos pačius variklius: SR20DET. Tačiau Type R neturėjo priekinio buferio „lip‘o“, spoilerio ir pažemintų slenksčių. Type X taip pat turėjo kiek kitokius 15 colių skersmens ratlankius. Type S nuo kitų komplektacijų skyrėsi tik varikliu  ir HICAS sistemos nebuvimu – automobilio išorė buvo tokia pati kaip ir Type R.

Visgi Type R ir Type X gamyba buvo nutraukta 1997 spalį, kai tuo tarpu pačios silpniausios modifikacijos – Type S paskutinis modelis iš gamyklos išriedėjo tik 1998 metų gruodį.

Na, ir pabaigai – vienas didžiausių fenomenų Nissan automobilių istorijoje: Sil80. O fenomenas todėl, kad šio automobilio idėją sukūrė toli gražu ne gamyklos dizaineriai, o gatvių lenktynininkai, kurie apgadinę savųjų 180SX priekinę automobilio dalį vietoj originalių detalių dėdavo pigesnį S13 Silvia priekį. „Street racer‘ių“ įkvėpta Japonijos automobilių parduotuvė „Kids Heart“ 1998 metais pagamino 500 vienetų „tikrųjų“ Sileighty, ir šie modeliai buvo parduodami oficialiuose Nissan salonuose.

Sil80 buvo technologiškai pažangesnis už 180SX: hibridas turėjo kitokį ECU, patobulintą LSD bei didesnį „boost‘ą“ nei kiti automobiliai su SR20DET – 0,9bar vietoj standartinių 0,5. Tai lėmė, kad Sil80 vietoj 205 turėjo 230ag.